Dievui pašvęstasis gyvenimas (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)

Tai gyvenimas krikščionių vyrų ir moterų, kurie stengiasi gyventi panašiai, kaip gyveno žemėje pats Jėzus Kristus. O jis buvo skaistus, neturtingas ir klusnus. Pats Jėzus pasirenka ir pašaukia sau tuos, kuriuos nori, dovanodamas jiems galimybę būti visiškai atsidavusiems jam, kaip Sužadėtiniui. Šis ryšys praturtina ir papuošia Bažnyčią šventumu, tokiu kaip šv. Benedikto ir šv. Skolastikos, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros, šv. Teresės Avilietės ir kt. Pašvęstasis gyvenimas tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje ir yra pranašiškas būsimojo gyvenimo liudijimas visiems tikintiesiems.

2008 m. pasaulyje veikė 1788 popiežiaus patvirtinti Pašvęstojo gyvenimo institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos bei maždaug 2200 vyskupų patvirtintų Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Tikinčiųjų asociacijų. 

Pašvęstųjų vyrų pasaulyje buvo 196473. Iš jų: kunigų vienuolių 137058, Pasauliečių institutų narių kunigų 3581, vienuolių nuolatinių diakonų 524, brolių vienuolių 55030, Pasauliečių institutų narių ne kunigų 280.

Pašvęstųjų moterų tais pačiais metais buvo 836091. Iš jų: klauzūrinių vienuolių 47626, apaštalaujančių vienuolių 767459, pašvęstųjų moterų Pasauliečių institutuose 21006.

Iš viso 2008 m. pasaulyje Dievui pašvęstųjų asmenų buvo 1032564.

Pašvęstojo gyvenimo institutais skirstomi į Vienuolinius institutus ( Monastinio gyvenimo, Kontempliatyvaus gyvenimo, Apaštalinio gyvenimo), Pasauliečių institutus bei Apaštalinio gyvenimo draugijas, Pašvestąsias mergeles, Eremitus, Našlius ir Naujas pašvęstojo gyvenimo formas.

Pašaukimas

Visas Šventasis Raštas – tai pašaukimų istorija! Pašaukimas – viena iš pagrindinių Biblijos temų. Senasis Testamentas kalba apie žmogaus pašaukimą į egzistenciją, apie kvietimą kalbėtis su Dievu, sudaryti su juo sandorą, tapti jo tauta, bet taip pat ir apie kai kurių žmonių pašaukimą atlikti kokią nors ypatingą užduotį Dievo plane. Naujajame Testamente pašaukimas – tai Kristaus kvietimas sekti juo, tapti jo mistinio kūno nariu ir skelbti jo išganymą nešančią Naujieną.

Nuo II Vatikano susirinkimo įsigaliojo samprata, kad kiekvienas žmogus, o ne tik kunigai ir vienuoliai turi pašaukimą. Pirmiausia – tai pašaukimas į gyvenimą. Jis yra bendras visiems visų laikų, visų rasių, visų tikėjimų žmonėms. Visi krikščionys savo ruožtu turi dar vieną bendrą pašaukimą – tikėti, sekti ir liudyti Dievo Sūnų Jėzų Kristų savo gyvenimu. O tas bendras pašaukimas gali būti įgyvendinamas keliais skirtingais būdais, kurie vadinami specifiniais pašaukimais. Tai šventimais įgytos tarnystės arba kunigo pašaukimas, pašaukimas į konsekruotąjį vienuolinį gyvenimą, pašaukimas į moterystę, konsekruotųjų pasauliečių pašaukimas. Mes daugiau gilinsimės į Dievui pasišventusių ir jo pašvęstų asmenų pašaukimą, nors jis būtų neįmanomas be pirmųjų dviejų pašaukimų – pašaukimo į gyvenimą ir pašaukimo būti krikščioniu.

Benediktinių (OSB) oficialus pavadinimas – Šv. Benedikto seserų vienuolija (popiežiaus teisių),
Kontempliatyvi vienuolija, Charizma: „Ora et labora“ – melskis ir dirbk. Tikslas: kontempliacija ir apaštalavimas. Įkurta Italijoje VI a., Lietuvoje nuo 1622 m.

1621 m. LDK didikas, Jeruzalės kavalierius Jurgis Andrius Skorulskis paprašė Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III dovanoti apleistą Šv. Mikalojaus bažnytėlę Kaune seserims benediktinėms. Tais pačiais metais, rugsėjo 27 d., karalius prašymą išklausė. Tada, fundatoriaus A. Skorulskio dėka, iš Nesvyžiaus benediktinių abatijos buvo pakviestos devynios seserys, kurios 1627 m. apsigyveno mažame mediniame namelyje netoli bažnyčios. Tokiu būdu Kaune įsikūrė seserys benediktinės. Pirmoji Abatė buvo to paties didiko Skorulskio duktė s. Eufemija Skorulskytė. Vienuolynas buvo tituluotas Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo vardu.

Paprastai Kauno seserims benediktinėms kapelionais buvo skiriami domininkonai. Kadangi seserys neturėjo pakankamai pinigų, negalėjo nei restauruoti baž­nyčios, nei statyti šiek tiek erdves­nio vienuolyno.

XVII – XVIII a. viešpataujant Gustavui Adolfui ir Karoliui XII, Lietuva kentėjo nuo švedų antplū­džių. Švedų karo metu nukentėjo ir benediktinių vienuolynai. Nuo seno seserys iš kartos į kartą per­duoda pasakojimą, kad švedai, įsi­veržę į vienuolyną, puolė gaudyti seseris. Tas, kurias pagavo, nukan­kino ir išniekino. Manoma, kad šitų įvykių atminimui benediktinės ilgą laiką dėvėjo virš gobtuvo kar­mazino spalvos aksomo raudoną kryžių. Nuo XVII a. kurį laiką vienuolyne veikė mergaičių mokykla.

1822 m. vienuolyno kapelionu buvo paskirtas domininkonas tėvas Labašauskis. Jis pradėjo energingai rūpintis mūrinio vienuolyno statymu. 1825 m. buvo pastatytas erdvesnis vienuolynas. Tuoj padaugėjo ir seserų. Jeigu tėvui Labašauskiui atvykus buvo tik 4 seserys, tai pastačius vienuolyną jų buvo jau 18, o dar vėliau – 22.

Tuo metu vienuolynas buvo popiežinės klauzūros. Seserys gyveno uždarai, niekur neišeidamos, giedojo benediktiniškas liturgines valandas (7 kartus per dieną ir vidury nakties), siuvo ir siuvinėjo bažnytinius rūbus, darbavosi daržuose bei uoliai prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnytėlę. 1862 m. vysk. M. Valančius atsiuntė seserims pagyrimo raštą už gražų bažnyčios užlaikymą.

Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje buvo uždaromi vienuolynai. Carinės valdžios įsaku buvo uždarytas noviciatas. O tai reiškė, kad vienuolynas paliktas išmirimui. Tačiau seserys pergudraudavo caro valdininkus – mirusias vienuoles laidodavo po bažnyčia, o vietoj jų priimdavo naujas nares, kurias pavadindavo mirusiųjų vardais. Taigi, caro valdininkai stebėdavosi, kad seserys gyvena per 100 metų… Nepaisydama klauzūros, caro valdžia dažnai kišdavosi į vidinį vienuolyno gyvenimą, pavyzdžiui, dorovinė policija vienuolyne apgyvendindavo moteris atlikti bausmę už dorovės pažeidimus.

Kilus Pirmajam Pasauliniam karui (1913 – 1917), se­serys buvo priverstos palikti vienuolyną ir ieškotis prieglaudos kitur. Kurį laiką jos buvo prisiglaudusios tuščiame Tytuvėnų vienuolyne, o 1919 m. vėl sugrįžo į savo vienuolyną.

XX a. pradžioje vienuolynuose vyravusi lenkiška kultūra tapo viena skaudžiausių Lie­tuvos Bažnyčios problemų tautinio atgimimo metais. Ta problema iškilo ir Kauno benediktinių vienuolyne. 1920 m. vienuolyną aplankė kardinolas Achilles Ratti (būsimasis popiežius Pijus XI), mat jis buvo popiežiaus nuncijumi Lenkijoje ir seserys kreipėsi į jį, prašydamos spręsti vienuolyne tautinius klausimus. Tačiau kardinolas A. Ratti vienuolyno nevizitavo, o tik aplankė jį. Šiek tiek vėliau kitas Šventojo Tėvo nuncijus vysk. Antonius Zechini vizitavo vienuolyną ir 1924 m. dešimt seserų, kurios save laikė lenkėmis, buvo iškeltos į Kolainius be teisės priimti naujas nares. Kauno vienuolyne liko tik šešios seserys.

Padėtis pasikeitė, kai 1926 m. popiežius Pijus XI apaštališkuoju Lietuvos vizitatoriumi paskyrė arkivyskupą J. Matulaitį. Šis susirūpino Kauno benediktinių vienuolijos reforma. Pritaikius Amerikos šv. Benedikto seserų kongregacijos konstituciją, vienuolynas iš uždarų tapo apaštalaujančiomis. Kauno seserys benediktinės perėjo į diecezinę priklausomybę ir pasivadino Kauno Seserų Benediktinių Kongregacija. Generaline Vyresniąja buvo išrinkta s. Agnietė. Iš karto padaugėjo pašaukimų. Benediktiniškas liturgines valandas, kurias seserys giedodavo, pakeitė kalbamas Romos brevijorius. Pakeisti ir senieji, nepatogūs rūbai. Seserys dirbo pagal savo išsilavinimą: vargonininkavo, dirbo vaikų darželiuose, prieglaudose, turėjo ūkį.

1936 m. J. E. Vyskupas Teofilis Matulionis, Arkivyskupo J. Skvirecko prašomas, sutiko globoti benediktinių vienuolyną ir bažnyčią. Vyskupas Matulionis buvo didelis Švč. Sakramento garbintojas. Jo rūpesčiu 1938 m., minint 550 m. nuo Lietuvos Krikšto ir 20 m. nuo Nepriklausomybės atgavimo, buvo nutarta benediktinių bažnyčioje įvesti amžinąją Švč. Sakramento adoraciją. Tam sumanymui įvykdyti buvo gautas Kauno Arkivyskupo J. Skvirecko leidimas. Bažnyčia buvo rekonstruota, įvestas šildymas ir pritaikyta adoracijai. Adoruoti seserys pradėjo 1940 metais, jau gresiant sovietų okupacijai. Adoruojama buvo tik dienomis, nes naktį buvo pavojinga. Tuo metu vienuolyne gyveno 52 seserys.

Tais pačiais metais, užėjus sovietams, vienuolynas buvo ,,nacionalizuotas”. 1941 m. seserims teko iš jo išsikraustyti, bet bažnyčia liko atvira ir adoracija tebesitęsė. Frontui pasitraukus į Rytus, seserys grįžo į vienuolyną ir gyveno jame iki pat 1948 m. Vokiečių okupacijos metais seserys priglaudė keletą žydų tautybės mergaičių, kad nepakliūtų į getą, taip pat slapta nešdavo į getą valgyti.

Įsitvirtinusi tarybų valdžia vienuolyną uždarė 1948 m. rugsėjo 14 d., privertusi seseris per 24 val. išsikraustyti. Bažnyčia uždaryta spalio 2 d. Vienuolyne padarė bendrabutį, o bažnyčia iki pat 1990 m. buvo viešosios bibliotekos knygų saugykla. Tarybų valdžia taip pat ,,nacionalizavo” ir seserų turėtą vaikų darželį bei Kačioniškio dvarą, o Čiobiškyje dirbusios seserys nukentėjo nuo ,,miško brolių”: trys seserys suimtos, o viena – nuteista 5 metams.

Keletą metų vyresnio amžiaus seserys gyveno koridoriuje iš vienuolyno į bažnyčią. Čia seserys vis dar rinkdavosi bendrai maldai, pradėjo slapta spausdinti rašomąja mašinėle religinio turinio knygas, ruošdavo rekolekcijas jaunimui, netgi slapta vyko įvilktuvės ir įžadai, nes 1953 m. vėl buvo atidarytas slaptas naujokynas. Visą laiką seserys buvo sekamos. 1955 m. toje vadinamoje ,,furtytėje” buvo krata. Po tardomos saugume. 1965 m. teko išsikraustyti. Nuo tada pasidarė dar sunkiau susirinkti kartu. Seserys rinkdavosi skirtingose vietose tik sekmadieniais ar rekolekcijoms. Nežiūrint persekiojimų, seserys slapta katekizuodavo vaikus, vargonininkavo, siuvinėjo bažnytinius rūbus, ruošdavo santuokai, atvesdavo mirštantiems kunigą. S. Kolumba ir s. Ignacija ilgus metus dirbo Kauno Kunigų Seminarijoje, s. Angelė iki mirties slaugė arkivyskupą T. Matulionį, o s. Paulina – vysk. Labuką. Ne viena sesuo (pvz. s. Placida) buvo persekiojama ir tardoma dėl vaikų katekizavimo, dėl ,,Lietuvos Bažnyčios Kronikos”, kai kurios už visa tai buvo pašalintos iš darbo.

Prasidėjus atgimimui, 1989 m., padedant deputatui K. Ignatavičiui, pradėta rūpintis atgauti bažnyčią. 1990 m. sudaryta šv. Mikalojaus bažnyčios atstatymo komisija, kurios pirmininku kardinolas V. Sladkevičius paskyrė kun. V. Sidarą, kuris ir tapo šios bažnyčios rektoriumi. Po sunkių remonto darbų 1992 m. kovo 22 d. Kauno šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčia buvo atidaryta ir atšventinta. Tuoj pat pradėta rūpintis ir vienuolyno pastatų susigrąžinimu.

II Pasaulinio Karo metu, grįžtant rusų kariuomenei, manydamos, kad rusai gali sunaikinti vienuolynus, kelios seserys pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Po ilgų ir sunkių bandymų 1957 m. s. Rafaelė ir s. Alfonsa gavo leidimą įsikurti JAV Bedforde. Naujai įkurtą vienuolyną seserys pavadino ,,Regina Pacis”. Šių namų vyresniąja paskirta s. Rafaelė Šimonytė. Sovietmečiu ilgą laiką išeivijoje buvo manoma, kad tai vienintelės seserys, likę iš Kauno seserų Benediktinių Kongregacijos. 1997 m. Romos Vienuolių Kongregacija pripažino, kad ,,Regina Pacis” visada priklausė ir tebepriklauso Kauno vienuolynui. 1997 m. s. Gertrūda Lukšaitė buvo paskirta naująja ,,Regina Pacis” namų vyresniąja. Dėl mažo seserų skaičiaus ir pašaukimų nebuvimo, pagal Apaštalinio Sosto paskirto vizitatoriaus t. Samuel Russell rekomendaciją, 1998 m. nutarta šį vienuolyną uždaryti.

Pranciškonai OFM

Pranciškonų OFM – oficialus pavadinimas – Mažesniųjų brolių ordinas (Ordo Fratrum Minorum - OFM) yra vyrų vienuolija, sekanti Pranciškaus Asyžiečio mokymu. Įkurtas 1209 m., Lietuvoje nuo 1251 m. (Kuršo vyskupijos vyskupas pranciškonas Henrichas Liuksemburgietis).

Pranciškonai, kaip visi elgetaujantys ordinai, gyvena neturte ir pragyvenimui užsidirba iš amatų, socialinio, pastoralinio ir pedagoginio darbo. Pranciškus Asyžietis testamente savo broliams rašo: „Aš dirbu savo rankomis ir noriu dirbti; tvirtai noriu, kad visi kiti broliai dirbtų, nes tai yra sąžiningumo išraiška. Kas nemoka, teišmoksta, ne iš gobšumo, kad gautų už darbą atlyginimą, bet dėl pavyzdžio ir tingumui nugalėti.“ ^[1]. Kitas pranciškonų pajamų šaltinis yra piniginės aukos. Vienas iš svarbiausių dalykų pranciškonų gyvenime yra sielovada. Todėl pranciškonai apsigyvendavo pirmiausiai ten, kur labiausiai reikėdavo socialinės globos – pamažu suklestėjusių miestų priemiesčiuose. Dievo žodį apie taiką ir išganymą pranciškonai skelbė pavyzdžiu ir mokymu.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia